Valdemar Tomaševski
En Pl Ru


Rinkiminė programa

Įžanga

Mieli Lietuvos žmonės! Pirmiausia noriu padėkoti visiems kas padėjo savo parašus ir draugiškai prisidėjo prie organizacinio darbo, kad šiandien galėčiau dalyvauti rinkimuose ir siekti Lietuvos Respublikos Prezidento posto. Nesu didelis finansininkas, turtingas verslininkas ar artistas. Gimiau 1965 metais Vilniuje, mokytojų šeimoje. Baigiau Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Jau 20 metų esu vedęs ir turiu du sūnus.

Sutikti kelti savo kandidatūrą LR Prezidento rinkimuose turėjau tris priežastis:

a) politinę – kaip ilgametis LR Seimo narys ir aktyvus politinis veikėjas;

b) profesinę – kaip ilgametis savivaldybės darbuotojas, sprendžiantis kasdienius, būtiniausius gyventojams klausimus, o svarbiausia

c) pilietinę – kaip žmogus, gimęs ir išaugęs šioje nuostabioje žemėje, kuris, kaip daugelis jos piliečių, džiaugėsi dėl Nepriklausomybės atkūrimo, kuris pagal savo galimybes tarnavo jai, kad visiems Lietuvos gyventojams būtų šilta ir saugu, ir kuris su skaudančia širdimi mato, kad, nors per tą trumpą istorijos laikotarpį buvo tiek iškentėta, padaryta ir paaukota, džiaugsmo Lietuvos žmonių širdyse nėra per daug. aš nepateisinu jokios politikos, jeigu ji nepadidina džiaugsmo žmonių širdyse, netarnauja jų gerovei, nedidina pagarbos savo Tėvynei, savo šalies valdžiai.

Ar ne su ašaromis reikėtų vertinti Lietuvos piliečių pasitikėjimo tyrimų rezultatus. Mažiausius reitingus turi Seimas, Vyriausybė, teismai. Mieli žmonės, argi taip gali būti demokratinėje valstybėje? Tokie prasti valstybės valdymo institucijų reitingai yra tik totalitarinėse diktatūrose, kai valdžia atstovauja ne visos visuomenės, ne daugumos, o atskiros, mažos grupės interesus ir išnaudoja likusią visuomenės dalį.

Todėl, mieli rinkėjai, aš priėmiau pasiūlymą dalyvauti LR Prezidento rinkimuose, nes aš esu prieš išnaudojimą, prieš melą, prieš tautos ir piliečių apgaudinėjimą ir nuskurdinimą.

1. Programos principai

Savo Programoje išskirčiau penkis pagrindinius blokus:

  • Užsienio ir krašto apsaugos politika,
  • Vidaus politika,
  • Ekonominė ir gyventojų gerovės didinimo politika,
  • Teisingumo užtikrinimas,
  • Dvasingumo puoselėjimas.

 

Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, Prezidentas yra pagrindinis ir aukščiausias Lietuvos valstybės atstovas, atstovaujant ją užsienyje. Pagal šią nuostatą, daugelis žmonių Prezidento instituciją tapatina su užsienio politikos vykdymu, su Prezidento veikla tarptautiniuose santykiuose ir pan. Tačiau, nemenkindamas užsienio politikos svarbos, esu nuomonės, kad Prezidentas pirmiausia turi rūpintis valdomos valstybės visuomenės raidos klausimais, jo institucija turi būti socialinio stabilumo bei ekonomikos klestėjimo garantas. Prezidento veiklos matavimo termometras turi rodyti socialinės SANTARVĖs temperatūrą. Skirtingai nuo žmogaus temperatūros, socialinės santarvės temperatūra neturi teigiamos vertės apribojimų. Kuo harmoniškesni bus santykiai įvairiuose socialiniuose sluoksniuose, versle, ekologijoje, valstybės tarnyboje ir kitose sferose, tuo efektyviau funkcionuos visa socialinė ekonominė sistema, tuo labiau konkurentiškas bus šalies ūkis, tuo labiau patenkinti bus šalies piliečiai.

Dabartinėje padėtyje, kai Lietuva yra pilnateisė NATO ir ES narė, nacionalinės užsienio politikos vaidmuo ženkliai sumažėjo. Iš kitos pusės, 19 Lietuvos nepriklausomybės metų parodė, kad labai padidėjo mūsų šalies visuomenės konsolidavimo poreikis. Todėl, numatydamas aktyviai dalyvauti Lietuvos užsienio politikos formavime ir įgyvendinime, prioritetą teiksiu vidaus politikai ir visuomenės raidos harmonizavimui. Esu nuomonės, kad nėra gerai važiuoti į užsienį ar aptarinėti kaimyno problemas, kai savo namo stogas prakiuręs, ūkis apleistas ir pilna skrynia neapmokėtų sąskaitų.

Manau, kad ne tiek turime gerai atrodyti PRIEŠ KITUS, kiek REALIAI gerai gyventi, ir tas mūsų piliečių geras gyvenimas bus geriausias mūsų šalies užsienio politikos ambasadorius.

 

2. Vidaus politika ir visuomenės raidos harmonizavimas

Šioje sferoje mano programos pagrindą sudaro trys principai:

  • socialinis solidarumas;
  • savivalda;
  • gerovė.

Tačiau visų svarbiausi, mieli Lietuvos žmonės, esate Jūs. Kiekvienas iš Jūsų, toks koks yra ir ten kur jis yra: ir žemaitis, ir dzūkas, ir kaimo, ir didmiesčio gyventojas, ir jaunas, ir pensininkas, ir dirbantis viršvalandžius, ir ilgesnį laiką neturintis darbo, ir besimokantis, ir daugiavaikės šeimos tėvas. Visi Jūs su savo rūpesčiais ir lūkesčiais, su savo poreikiais ir galimybėmis, su savo džiaugsmais ir liūdesiu.

Taip, dabar sunkus laikotarpis mūsų Tėvynei, tačiau finansinė ir ekonominė krizė krečia visą pasaulį. Dešimtis milijonų bedarbių JAV, sparčiausiai mažėjantis bendras vidaus produktas Japonijoje, milžiniškas gamybos sumažėjimas Kinijoje, milijoniniai streikai Pietų ir Vakarų Europoje. Visa tai leidžia teigti, kad ekonominiai sunkumai greitai nesibaigs ir tai, kaip mums pavyks išgyventi tą sunkų laikotarpį labiausiai priklausys, kaip mes patys sugebėsime tvarkytis savo namuose. Todėl pirmiausia savo principuose aš akcentuoju SOCIALINĮ SOLIDARUMĄ. Ypač ekonomikos nuosmukio, nacionalinio mąsto krizės metu negalima toleruoti atskirų gyventojų grupių norų pasipelnyti kitų sąskaita. Tokį elgesį reikia rauti su šaknim.

Kaupti turtus badaujančio ar iš gyvenamo būsto išmetamo piliečio sąskaita yra ne tik amoralu, bet ir turėtų būti baudžiama, ypač krizės sąlygomis. Aš palaikysiu ir pats siūlysiu iniciatyvas, kurios bus nukreiptos į baudžiamumo už finansinius nusikaltimus bei korupcinius susitarimus griežtinimą. Esu prieš tai, kad tarnautojams būtų didinami atlyginimai, kad jie nevogtų ar neimtų kyšių. Už tokius nusižengimus reikia bausti ir šalinti iš darbo. Jeigu atlyginimai per maži, žmogus ieško kito darbo arba civilizuotomis priemonėmis išreiškia savo nepasitenkinimą dėl darbo apmokėjimo, kyšiai gi ir korupcija tik žlugdo visą valdymo sistemą ir mažina jos efektyvumą.

Korupcija yra lyg mūsų šalies visuomenės audinio vėžys. Valstybės valdžia turi visiškai ryžtingai kovoti su ta liga, kuri daugelį metų ardo Lietuvos viešąjį gyvenimą. Nes korupcija įneša į visuomeninius santykius nepasitikėjimo, veidmainiškumo ir cinizmo klimatą, reiškia nedorų asmenybių piktnaudžiavimą kitų darbu. Todėl mūsų šalies viešajam gyvenimui gydyti būtinai reikia atskleisti ir besąlygiškai bausti visas korupcijos formas, tokia yra ilgalaikės Lietuvos ekonominės plėtros sąlyga.

Šūkį „Jokios tolerancijos korupcijai!“ mes privalome taikyti pradedant nuo asmenų vykdančių valdžią, politikų, valdininkų, verslo atstovų. Būdamas kandidatas į Prezidento pareigas, aš pasisakau, kad politikų, valdininkų ir kitų piliečių sukauptas turtas, kurio jie negalės pagrįsti atitinkama alga ir teisėtomis pajamomis, po atitinkamos teisinės procedūros galėtų būti perimtas valstybės iždo naudai (detaliau žr. 4 skyrių).

Būdamas kandidatu į aukščiausiąsias valstybės pareigas, busiu visapusiškai aktyvus, siekdamas pakelti viešojo gyvenimo standartus mūsų šalyje. Aš manau, kad valstybės vadovas privalo ne tik pelnyti piliečių pagarbą ir pasitikėjimą, bet ir aktyviai prisidėti kovojant su visuomeninėmis patologijomis, tokiomis kaip korupcija, nepotizmas, žmogaus teisių pažeidimai, teisingumo sistemos nepajėgumas, socialinė nelygybė ir neteisybė.

Aukščiau nurodytus tikslus Lietuvos Respublikos Prezidentas gali pasiekti vertindamas Seimo priimtų įstatymų kokybę, taip pat pateikdamas Parlamentui savo įstatymų projektus.

Šiame kontekste aš įsipareigoju visuomet pristatyti savo požiūrį klausimais, liečiančiais ne tik mūsų valstybės užsienio politiką, bet ir šalies vidaus problemas, liečiančias socialinę sferą, viešąjį saugumą, teisingumą ir žmogaus teises.

Man nepritruks ryžto vetuoti įstatymus, kurie prieštarautų eilinių piliečių interesams ir tarnautų neformalioms verslo ir politikos grupuotėms.

Prezidentas gali įtakoti viešojo gyvenimo standartus, taip pat atitinkamą kadrų politiką. Šioje srityje aš rinkėjams įsipareigoju netvirtinti ministerijų pareigose ir kitose svarbiose valstybės funkcionavimo pareigose kandidatų su abejotina reputacija, asmenų, neturinčių atitinkamų profesinių ir moralinių kvalifikacijų.

Prezidento vaidmenį aš suvokiu taip pat kaip arbitro, tikrinančio žmogaus teisių paisymo padėtį mūsų šalyje, bei veikiančio, siekiant sustiprinti asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, standartus. Šioje plotmėje svarbi Prezidento pareiga yra tikrinimas, kaip Lietuva laikosi tarptautinių konvencijų žmogaus teisių ir asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, teisių srityje, kurias ji pasirašė ir ratifikavo.

Per beveik 20 mūsų nepriklausomos valstybės gyvavimo metų iškilo skubus poreikis taisyti Lietuvos teisingumą, sukurti efektyvesnę, modernią ir teisingą sistemą, kuri užtikrintų didesnį saugumą eiliniam piliečiui ir užtikrintų viešą priėjimą prie teisingumo įstaigų paprastiesiems žmonėms. Mes turime siekti tokio persekiojimo institucijų modelio, kuris leistų piliečiams greitai ir efektyviai kovoti už savo teises, užtikrintų bausmės už įvykdytą nusikaltimą neišvengiamumą. Pastarųjų metų praktika rodo, kad teisingumo sistemos sanacijai reikia politinės valios, nuoseklumo ir aiškaus veiksmų plano. Tokį pažadą aš duodu savo rinkėjams.

Esu nuomonės, kad pataisyti teisingumo sistemą leistų valdančiosios daugumos tiesioginė politinė atsakomybė šioje srityje. Todėl aš ieškosiu politinio konsensuso, kad teisiškai sujungčiau teisingumo ministro ir generalinio prokuroro pareigas. Tokiu būdu valdžią einantis teisingumo ministras bus tiesiogiai politiškai atsakingas tiek prieš rinkėjus, tiek prieš politinę opoziciją, tai padidins spaudimą jam vykdyti tikrąsias reformas.

Esame viena tauta, viena kultūra (nors ir labai įvairiaspalvė) viena istorija ir niekam daugiau visame pasaulyje taip nerūpi Lietuva, jos socialinis ekonominis stabilumas ir klestėjimas, kaip mums su Jumis. Mums čia gyvenantiems ir čia dirbantiems, mums čia auginantiems savo vaikus ir laidojantiems savo tėvus. Todėl visi turime pasirūpinti, kad tarp mūsų nebūtų apleistų ir užmirštų, kad visi galėtų tinkamai patenkinti savo poreikius: mokytis, gydytis, pagal galimybes dirbti ir padėti kitiems.

Tam tikslui turime labiau diferencijuotai žiūrėti į skirtingų žmonių galimybes vykdyti savo prievoles, mokėti mokesčius bei prisidėti prie bendro valstybės klestėjimo. Aš palaikysiu ir sieksiu, kad Lietuvoje greičiau būtų taikomas progresinis gyventojų pajamų mokesčių tarifas ir kitose finansinių atsiskaitymų srityse, plačiau būtų taikomi pagal pajamų dydį diferencijuotos sistemos principai. Man, pavyzdžiui, labai imponuoja Suomijos patirtis, kur baudos už kelių eismo taisyklių pažeidimus priklauso nuo baudžiamo asmens pajamų dydžio. Bauda neturi nuskurdinti ar ekonomiškai sužlugdyti baudžiamąjį asmenį (pvz. 2000 litų bauda asmeniui, gaunančiam minimalų mėnesinį atlyginimą), bet įspėti ir paskatinti pasitaisyti. Baudų nediferencijavimas, mano nuomone, irgi yra nukreiptas prieš mažiau pasiturinčių gyventojų grupių interesus.

Socialinio solidarumo užtikrinimui didelę įtaka turi darbuotojų ir darbdavių socialinis dialogas įmonės lygmeniu. Aš įvairiomis priemonėmis remsiu darbdavių ir darbuotojų bendradarbiavimą. Nes socialinė santarvė įmonėse sudaro pagrindą visuomenės socialinei santarvei. Mes visi prisimename mitingą prie Seimo rūmų š. m. sausį, jo priežastis ir pasekmes. Žmonės išeina į gatves, nes negali taikiai išspręsti savo problemų įmonių ar valstybės įstaigų buveinėse. Todėl Vyriausybė turi žymiai jautriau reaguoti į socialinių įtampų židinius ir daugiau dėmesio skirti prevencijai, kaip geras gydytojas, kuris nelaukia uždegimo, kad pradėtų tinkamą gydymą.

 

Socialinis solidarumas visuomenėje – tai:

  • diferencijuotas pajamų apmokestinimas;
  • socialinis dialogas įmonėse ir organizacijose;
  • socialinių įtampų monitoringas Vyriausybės politikoje;

 

Mano profesinė veikla 16 metų buvo ir yra susieta su savivaldos institucijų veikla. Geriausiai žinau Vilniaus regiono savivaldybių darbą, nors gerai išmanau ir esu susipažinęs su kitų Lietuvos regionų problemomis. 8 metus LR Seime dirbau Valstybės valdymo ir savivaldybės reikalų komitete. Galiu Jus užtikrinti, kad nežiūrint teisinių savivaldos reguliavimo netobulumų, savivaldos institucija yra labai efektyvus mechanizmas valstybės raidos bei piliečių gerovės užtikrintumui.

Aišku, aukštiems rezultatams pasiekti reikalingas pasiaukojantis ir sąžiningas viso kolektyvo darbas, todėl ne kiekviena savivaldybė gali pasigirti gyventojus tenkinančiais rezultatais. Pavyzdžiui, Vilniaus rajono savivaldybė 2002-2008 metų laikotarpiu savo lėšomis pastatė 2 ligonines, kaimo teritorijose atidarė 2 naujus vaikų darželius, senelių namus, 2 neįgaliųjų dienos centrus. Turiu pastebėti, kad reikės daugiau dėmesio skirti, šalinant administracinius suvaržymus, valdant socialinės paskirties institucijas.

Augant transporto kainoms, norėdami užtikrinti  rajono gyventojams susisiekimo galimybes, mes kaip vieninteliai šalyje sumažinome važiavimo kainą ir pradėjome steigti savo mini-autobusų parką, kad sumažintume priklausomybę nuo brangstančių Vilniaus miesto transporto paslaugų ir geriau pritaikytume prie gyventojų poreikių mūsų teikiamas transporto paslaugas.

Daugelis Jūsų žino, kad savivaldybėms dažnai trūksta lėšų visų numatytų funkcijų vykdymui, darbuotojams trūksta kompetencijų ir žinių, o savivaldybėms, kurios yra labiau nutolusios nuo didelių miestų, trūksta ir tinkamų darbuotojų: teisininkų, ekonomistų, projektų vadovų. Tačiau, nežiūrint į visus trūkumus, savivaldybė yra arčiausiai piliečio esanti valstybės valdymo sistemos institucija. Mūsų būstas, mokyklos, transportas ir apšvietimas, socialinė parama ir viešosios tvarkos užtikrinimas – visa tai savivaldos institucijų rūpestis. Daugelis Jūsų net neįsivaizduoja, kad apie 90 proc. savo laiko leidžia savivaldos institucijų valdomoje erdvėje. Tačiau dėl ne visai man aiškių priežasčių, Lietuvos Prezidento institucijoje savivaldos klausimai beveik neatsispindi. Įvairūs priėmimai, vizitai, užsienio kelionės bei tarptautiniai renginiai – taip, tai yra svarbu ir reikalinga, kaip Prezidento institucijai, tiek ir mūsų valstybei, bet juk ne mažiau svarbūs yra eilinių piliečių rūpesčiai, pinigų stoka mokyklų remontui ar senelių namų uždarymas. Esu nuomonės, kad Prezidentas turi būti šalies savivaldos stiprinimo garantas ir jeigu būsiu išrinktas, pasistengsiu šią nuostatą įgyvendinti.

Mes privalome sukurti tokį valstybės valdymo modelį, kuris neapsunkina, o priešingai, palengvina ir supaprastina eilinio piliečio reikalų ir problemų sprendimą.

Eilinis pilietis turi teisę reikalauti, kad valdžia jam sudarytų sąlygas spręsti jo reikalus kuo paprastesniu ir labiausiai prieinamu būdu. Tam užtikrinti, valdžia turi būti kuo arčiau žmonių. Todėl aš pasisakau už dviejų lygmenų savivaldos valdžią mūsų šalyje. Manau, kad apskritys, kaip vyriausybės administracijos teritoriniai vienetai, iš esmės dubliuojantys savivaldos funkcijas, turi būti panaikintos. Vietoj jų turi susikurti rajono ir valsčiaus lygmens vietos savivaldybės. Tikslinga tobulinti Konstitucijos nuostatas, numatant antro, žemesnio lygmens savivaldos institucijų steigimą (seniūnijose). Valdžia į tuos savivaldos vienetus turi būti renkama laisvuose, demokratiniuose rinkimuose 4 metų kadencijai.

Remiantis Lietuvos ratifikuotos Europos vietos savivaldos chartijos raide, vietos savivaldybės turi būti kuo labiau savarankiškos tiek finansų, tiek administracine prasme. Pagrindinę atsakomybę už viešuosius reikalus turi prisiimti, pirmiausia, tos valdžios institucijos, kurios yra arčiausiai piliečių. Rajonų ir valsčių lygmens valdžios kompetencijų suskirstymas turi remtis natūraliomis, rajono ir valsčiaus valdžiai būdingomis funkcijomis.

Vietos bendruomenės privalo turėti teisę nacionalinės ekonomikos politikos rėmuose turėti savo finansinius išteklius, kuriais jos galėtų laisvai disponuoti, vykdydamos savo įgaliojimus. Vietos bendruomenių finansinių išteklių dydis turi būti pritaikytas prie Konstitucijos arba šalies teisės aktų jiems skirtų įgaliojimų.

Administraciniai pokyčiai, ypač vietos savivaldos ribų pokyčiai, turėtų vykti tik susitarus su suinteresuotais gyventojais. Konsultacijos svarbiais klausimais, pvz., dėl atskirų savivaldybių panaikinimo arba jų ribų pakeitimo, turėtų vykti vietinių referendumų keliu, kaip numato Europos vietos savivaldos chartija.

Stipri ir efektyvi savivalda, tai stipri ir efektyvi valstybė. Susidaro įspūdis, jog Lietuvoje ši tiesa yra pamiršta. Savivaldybės lygmenyje geriausiai gali būti išgirstas kiekvieno piliečio balsas, čia geriausiai galima įvertinti jo problemas ir efektyviausiai suteikti pagalbą. Tačiau turiu pažymėti, kad šiuolaikinė savivalda neįmanoma be pilietinės visuomenės institucijų plėtros, be nevyriausybinių organizacijų tinklo stiprinimo bei bendruomenių gyvenimo raidos. Esu už kryptingą ir sisteminį nevyriausybinių organizacijų bei bendruomenių rėmimą, užtikrinant joms tinkamas finansines sąlygas bei teisines garantijas.

 

Trečias mano programos ir mano politinių nuostatų principas yra gerovė. Tačiau gerovę aš suvokiu kaip labai sudėtingą įvairialypį reiškinį.

Pirmiausia esu už ATSAKINGĄ GEROVĘ. Negerai, kai vienas užtikrina savo gerovę ir atitveria kitam priėjimą prie ežero arba užtveria pravažiavimo kelią. Negerai, kai augant bendram šalies turtui, didėja skurstančiųjų ir paramos gavėjų skaičius. Valstybės gerovė yra tik tada gerovė, jeigu tai yra gerovė visiems arba daugumai, o ne tik oligarchiniam „elitui” ir jį aptarnaujančiam 10-15 proc. gyventojų sluoksniui.

Taip pat esu už VERSLO GEROVĘ. Svajoju, kad Lietuvos verslininkai (ypač mažų ir vidutinių įmonių vadovai) nustotų bijoti kontroliuojančių ir jų veiklą prižiūrinčių institucijų atstovų apsilankymo. Kovosiu, kad verslą kontroliuojančios institucijos tarnautų verslui, o reikalavimai būtų suderinti su verslo galimybėmis. Ypač ginsiu smulkaus ir vidutinio verslo plėtros galimybes, tai krizės sąlygomis padėtų greičiau atgaivinti mūsų ekonomiką.

Kita vertus pasisakau prieš pasyvią gerovę, esu prieš tai, kad galima būtų iš vienų paimti ir išdalinti kitiems. Mano ginama gerovė turi būti veiksminga. Esu už gerovę, kurios pagrindą sudaro sąžiningos pastangos ir darbas. Taip, šimtams tūkstančių mūsų piliečių trūksta finansinių išteklių, tačiau dar labiau jiems trūksta mūsų dėmesio, trūksta bendravimo erdvės, trūksta erdvės, kurioje jie galėtų jaustis reikalingi ir naudingi. Todėl, plėtojant socialinę paramą, reikėtų ženkliai padidinti jos efektyvumą, skatinti socialiai remiamų asmenų įtraukimą į visuomenei naudingą veiklą, plėtoti NVO tinklą, skatinti savitarpio pagalbą bei bendruomenių gyvenimą, didinti paslaugų įvairovę, ypač vaikams ir jaunimui iš mažiau pasiturinčių šeimų.

Gerovę aš pirmiausia suvokiu kaip šeimos gerovę. Todėl labai palaikau šiuo metu Vyriausybės realizuojamą šeimų palaikymo politiką. Aktyviai pasisakau už tradicinės šeimos vertybes, jos palaikymą ir stiprinimą, ypatingą dėmesį vaikams, ypač iš mažiau aprūpintų šeimų bei negimusių vaikų apsaugai. Esu nuomonės, kad nežiūrint į sunkumus, tikslinga plėtoti šeimoms palankias priemones: įsigyti ir išlaikyti būstą, dirbti sutrumpintą darbo laiką, naudotis ikimokyklinio ugdymo įstaigų paslaugomis. Šeimai palankios priemonės turi būti naudojamos ir mokesčių politikoje.

Aktyviau reikėtų bendradarbiauti su tradicinėmis religinėmis bendruomenėmis bei jų institucijomis. Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės formaliai, bet ne egzistencialiai. Tai integralioji mūsų visuomenės, mūsų istorijos ir mūsų kultūros dalis. Šiandien kaip niekada reikalingas tamprus valstybės ir bažnyčios bendradarbiavimas, sprendžiant materialinio ir dvasinio pobūdžio klausimus, skatinant gyventojų tarpusavio pagalbą bei didinant socialinės paramos veiksmingumą.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti vaikų ugdymui ir mokymui, ypač vaikų iš blogiau aprūpintų šeimų. Žymiai daugiau dėmesio reikia skirti vaikų ir jaunimo veiklos po pamokų bei jų laisvalaikio organizavimui. Šiam tikslui tikslinga būtų skirti tam dalį socialinės paramos lėšų bei aktyviau pritraukti ES struktūrinių fondų paramą. Dalį profesiniam rengimui skiriamų lėšų tikslinga būtų perskirstyti per savivaldybes, užtikrinant joms galimybes apsirūpinti tinkamais specialistais ir sudarant sąlygas gabiam jaunimui iš nepasiturinčių šeimų pasiekti norimą studijų įstaigą.

Negaliu nutylėti aukštojo mokslo reformos klausimo. Esu nuomonės, kad šiuo metu netinkamai nustatyti diegiamos reformos prioritetai. Per daug akcentuojamas aukštojo mokslo finansavimo klausimas, nekreipiant pakankamo dėmesio bendrajai aukštojo mokslo koncepcijai (aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimui, personalo politikai, studijų programų turinio aktualizavimui, studentų priėmimo harmonizavimui su ūkio poreikiais ir kt.) bei aukštojo mokslo kokybės užtikrinimui.

Pokyčiai reikalingi ir bendrojo lavinimo mokykloje. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje vaikai yra labiausiai apkrauti mokykloje ir mažiausiai laisvo laiko turi po pamokų. Iš kitos pusės, bendrojo lavinimo mokykloje mažai dėmesio skiriama bendrųjų kompetencijų (bendravimo, darbo grupėje, kūrybinio mąstymo ir kt.) bei socialiai orientuotų vertybių (savitarpio pagalbos, pagarbos vyresnio amžiaus žmonėms ir pan.) formavimui. Bendrojo lavinimo mokykla vis labiau praranda dorovinio ugdymo svertą, dėl to kenčia pati mokykla (prievarta prieš mokytojus, mokyklos nelankymas), kenčia moksleiviai (jų ateities gyvenimas, karjera), kenčia ir visa mūsų visuomenė (dėl nusikalstamumo, asocialaus elgesio, prievartos ir pan.). Esu už vaikų ir jaunimo apkrovimo mokyklose mažinimą, jų veiklos po pamokų plėtojimą bei dorovinio ugdymo tobulinimą. Nenoriu pranašauti, tačiau, esu nuomonės, jog, jeigu vertybės bei elgesio normos nebus formuojamos bendrojo lavinimo mokykloje, jos nebus formuojamos iš viso, nes globalizacijos sąlygomis labai sumažėjo šeimos socializacijos funkcijos galimybės, o žmogus be vertybių lyg laivas be vairo.

Nemažai problemų sveikatos apsaugos sektoriuje. Dėl finansinių priežasčių blogėja teikiamų paslaugų kokybė bei jų prieinamumas. Vis plačiau kalbama apie monopolinio pobūdžio susitarimų apraiškas farmacijos sektoriuje bei atsiskaitymuose už vaistus. Šioje sferoje, manau, yra reikalinga didesnė visuomenės kontrolė bei tarptautinis auditas. Reikalingas nuolatinis vaistų kainų monitoringas bei jų platinimo šalyje kontrolė. Vaistų kainos neturi riboti mūsų piliečių galimybių gydytis ir pasveikti, todėl šiam klausimui aš skirsiu ypatingą dėmesį.

3. Užsienio ir krašto apsaugos politika

Aukštai vertinu Jo Ekscelencijos Prezidento Valdo Adamkaus nuveiktus darbus, atstovaujant Lietuvą tarptautinėje arenoje, ginant demokratijos principus bei įtvirtinant tarptautinį pasitikėjimą Lietuvos valstybe. Tačiau ekonomikos nuosmukis iškelia naujus iššūkius visoms Lietuvos užsienio politikos kryptims. Stiprindami savo valstybingumą, mes privalome harmoniškiau plėtoti savo užsienio santykius, kurie turi tarnauti žmogaus teisių užtikrinimui visuose pasaulio kampeliuose, mūsų šalies ekonomikos konkurencingumui ir taikos palaikymui.

Mano prioritetas būtų santykiai su ES kaip vieninga politine ekonomine organizacija. Esu nuomonės, kad šiuo metu Lietuvos narystės ES galimybės yra išnaudojamos nepakankamai. Privalome sustiprinti mūsų politinį ir ekonominį bendradarbiavimą, kuris gali efektyviai padėti išgyventi ekonomikos nuosmukio sąlygomis. Gerbdami mūsų valstybių nacionalinius skirtumus, interesus ir ypatumus, turime išmokti funkcionuoti kaip vieninga sistemą. Turime mąstyti lokaliai, o veikti globaliai – visų ir kiekvieno naudai. Jeigu artimiausioje ateityje (3-5 metai) mums nepavyks pažaboti protekcionizmo nuotaikų, ES gali būti globalios ekonominės konkurencijos sudraskyta, o kartu su tuo gali prasidėti ir demokratijos saulėlydis. Tačiau dabar ne laikas socialiniam futurizmui. Šiuo metu ES yra stipri dinamiška politinė ir ekonominė sistema su milžiniškomis galimybėmis, tik reikia išmokti jomis pasinaudoti. Tam ir norėčiau skirti pagrindinį savo dėmesį užsienio politikoje.

Daugiau dėmesio reikėtų skirti ir santykiams su JAV. Teigiamai vertinu JAV Prezidento Barako Obamos užsienio politikos švelnesnės krypties ir vizijos pasirinkimą. Stebiu jo politinius žingsnius ir pirmiausia norėčiau palinkėti jam visokeriopos sėkmės. Iš kitos pusės, labai reikia suaktyvinti mūsų bendradarbiavimą su JAV ir ne tik krašto apsaugos bei gynybos sferoje. Siaurėjant Azijos rinkoms, reikėtų ženkliai išplėsti mūsų ekonominį bendradarbiavimą, žymiai sustiprinti ryšius su mūsų tautiečiais Amerikos kontinente bei plėtoti mokslinį ir technologinį bendradarbiavimą.

Atsižvelgiant į užsienio politikos pokyčius pasaulyje, tikslinga gerinti ir plėtoti santykius su Rusija. Nežiūrint  tam tikro neapibrėžtumo dėl ekonominių ir politinių ateities pokyčių, Rusija išlieka strateginiu ES, o tai reiškia ir Lietuvos, partneriu. Santykiai su Rusija turi būti principingi, tačiau nukreipti į bendrų interesų palaikymą ir bendradarbiavimo plėtrą. Rusijos rinka išlieka labai patraukli mūsų verslininkams ir užsienio politika turi užtikrinti, kad nenusižengdami principams, jie galėtų sėkmingai plėtoti ekonominę veiklą šiame pasaulio regione.

Ekonominiai interesai turėtų skatinti ir glaudesnių ryšių palaikymą su Ukraina, Kazachstanu ir  mūsų artimiausiu rytų kaimynu – Baltarusija.

Analizuodamas užsienio politikos prioritetus neišskyriau santykių su kitomis Baltijos šalimis bei Lenkija, nes Europos Sąjungoje tai yra mūsų artimiausi kaimynai ir savaime suprantama, kad su jais bendradarbiavimas turi būti glaudžiausias. Mes jau nemažai nuveikėme kartu, vykdome bendrus projektus, kartu pasisakome vienu ar kitu klausimu ES lygmeniu, tačiau, mano manymu, mūsų bendradarbiavimo galimybės yra žymiai platesnės ir mes privalome ieškoti kelių jomis pasinaudoti.

 

Lietuva priėmė nutarimą dėl ginkluotųjų pajėgų profesionalizacijos ir šiandien tikriausiai nėra kelio atgal, visuomenė to nesuprastų. Iš esmės visos pasaulio armijos pereina į profesionalizmą, tai susiję tiek su visuomeninėmis (karinės tarnybos vengimas), tiek su technologinėmis (vis sudėtingesnė karinė technika) aplinkybėmis.

Profesinė armija neatmeta galimybių turėti rezervo pajėgas, Lietuvoje tokią funkciją galėtų atlikti jau esančios savanorių pajėgos. Tokios pajėgos galėtų būti formuojamos iki taktinio lygmens (štabų formavimas), o įranga būtų kareivinėse.

Neįmanoma organizuoti viešo piliečių apmokymo padėtyje, kai yra profesinė kariuomenė, ji per maža tokioms užduotims vykdymui ir praktiškai kiekvienas profesinis karys turi vykdyti savo funkcijas. Simuliacijos parodė, kad norint įvykdyti visuotinį piliečių apmokymą reikėtų praktiškai įtraukti visą dabartinę kariuomenę ir tokio renginio kaštai būtų pernelyg dideli.

 

4. Ekonominė BEI GYVENTOJŲ GEROVĖS DIDINIMO politika

Pagal Lietuvos teisės aktus Prezidento galimybės vykdyti rinkiminius pažadus mūsų valstybės ekonominės politikos srityje, atsižvelgiant į jo galimybes įtakoti galutinius sprendimus, yra ribotos. Prezidento aktyvios veiklos ekonomikos srityje galimybės yra tokios: 1) dalyvavimas formuojant Vyriausybę; 2) teisė inicijuoti naujus įstatymus; 3) veto teisė priimant įstatymus; bei 4) moralinis ir politinis autoritetas, įtakojant vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą.

Ryšium su tuo, Prezidentas yra asmuo, kuris gali tik įtakoti priimamus sprendimus, tačiau jis toli ne pirma mūsų valstybės ekonominio gyvenimo figūra. Nepaisant to, aš pristatysiu pagrindines temas ir tezes, kurios mano manymu šiandien aktualios daugumai Lietuvos piliečių ir kurias diegti stengsiuos, būdamas Lietuvos Respublikos Prezidentu.

 

Pasaulinė ekonominė krizė

Nepaisant globalaus ekonomikos nuosmukio pobūdžio, būtina reikalauti iš Vyriausybės, kad ji nepasimestų ir vykdytų dar veiksmingesnę politiką, kurios tikslas palaikyti ekonominį aktyvumą bei užtikrinti socialinę apsaugą labiausiai krizės paveiktiems piliečiams. Be kita ko, verta reikalauti kuo skubesnių žingsnių, siekiant:

– didinti vartojimo ir investicinį aktyvumą;

– didinti kreditų prieinamumą įmonėms;

– galimos paramos finansų rinkos institucijoms ryškumo;

– didinti investavimo patrauklumą;

– remti investicijas į atsinaujinančius energijos šaltinius;

– mokesčių lengvatų mažosioms ir vidutinėms firmoms bei iš naujo steigiamiems subjektams;

– pagreitinti investicijas, kofinansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų;

– darbo vietų apsaugos ir specialios paramos labiausiai reikalaujantiems, t. y. remti šeimas, gyvenančias žemiau skurdo ribos, taip pat remti nesavarankiškus asmenis, ypač pagyvenusius.

Reikia pripažinti, kad viešoji valdžia (Vyriausybė) turi ribotą priemonių komplektą įtakoti ekonomikos procesus, ypač jeigu jie yra globalaus pobūdžio. Tačiau nuo Vyriausybės veiksmų labai priklauso kaip stipriai ir kiek ilgai krizės pasekmes jaus piliečiai. Dabartinė Vyriausybė, mano vertinimu, neturi pakankamai pagrįsto krizės pasekmių sušvelninimo plano ir per daug koncentruojasi ties biudžeto subalansavimo klausimo. Biudžetas sudaro tik apie 30 % nacionalinio BVP, o 70 % šaltinis – kita ekonominė veikla. Todėl būtina nustatyti ilgalaikius strateginius prioritetus. Ypatingą vaidmenį čia turėtų vaidinti lankstesnės bei labiau diferencijuotos mokesčių sistemos formavimas.

 

Fiskalinė politika

Vyriausybės vidutinio laikotarpio strategijos prioritetas, mano manymu, turėtų būti euro priėmimui būtinų sąlygų atitikimas. Todėl svarbiausias iššūkis fiskalinėje politikoje – fiskalinio rezultato palaikymo lygmenyje, leidžiančiame mūsų šaliai nuosekliai vykdyti fiskalinį konvergencijos kriterijų, tikslą suderinti su būtinybe imtis veiksmų, ribojančių krizės pasekmes.

Esminis fiskalinės politikos vykdymo momentas yra viešųjų lėšų panaudojimo būdo ir tikslo vertinimas. Ši politika turi reikalauti, kad būtų sukurtos prielaidos išnaudoti didįjį mūsų visuomenės intelektualinį potencialą, t. y. formuoti ūkį besiremiantį žiniomis.

Esu už tai, kad panaudojant biudžeto lėšas, o ypač ES struktūrinės paramos fondus, būtų įsteigtas Nacionalinis kreditų bankas, kuris palankesnių skolinimosi sąlygų pagalba sudarytų konkurenciją komerciniams bankams ir tarnautų Lietuvos verslo gyvybingumo palaikymui (aptarnaujant mažiausios rizikos paskolas, siekiant sudaryti sąlygas vykdyti sutarčių įsipareigojimus bei išsaugoti darbo vietas)

 

Ekonominės apyvartos užtikrinimas

Mokėjimų stabdymas – viena pagrindinių įmonių (ypač mažų ir vidutinių) bankrutavimo priežasčių. Kaip tik mažos ir vidutinės įmonės, sudarydamos sandorius negali sau leisti partnerio patikimumo tikrinimo prabangos, jos nepajėgios apmokėti teisininkų paslaugų, turi mažiau galimybių išreikalauti skolas, kai dažnai atskiro sandorio vertė labai nežymiai skiriasi nuo tos skolos išreikalavimo teismo keliu išlaidų (teismo procesas yra labai brangus). Gauti papildomą kapitalą apyvartos finansavimui šioms firmoms irgi sunku. Mažos firmos sukuria daugiau negu du trečdalius darbo vietų Lietuvoje, todėl jų bankrutavimas gali turėti esminės įtakos ekonominei ir net socialinei padėčiai. Todėl verta reikalauti, kad padidėtų ekonominės apyvartos patikimumas. Patikimumo pagrindą ekonominėje apyvartoje sudaro gera informacija. Gerą informaciją apie partnerius teikia tik ekonominė žvalgyba, tačiau naudojimasis ja padidina sandorio išlaidas, o šių paslaugų atsisakymas padidina riziką. Galima siūlyti plėtoti ir nemokamai teikti ekonominės informacijos sistemą su informacija apie visas įmones (nepaisant jų teisinės formos), kurioje be registro duomenų bus taip pat informacija apie nesureguliuotus finansinius įsipareigojimus, užtikrinant, kad partnerio patikimumo įvertinimas, prie tam tikrų sąlygų, būtų viešai prieinamas.

Būtina suformuoti subalansuotą, stabilią ir visuomeniškai teisingą mokesčių sistemą, tai turėtų prisidėti prie užsienio investicijų augimo. Akivaizdu, kad niekas pas mus nevažiuos ir nekurs darbo vietų, jeigu mūsų mokesčių sistema bus viena labiausiai atbaidančių Europoje. Reikia padaryti viską, kad sumažintume darbą apsunkinančius mokesčius. Iš kitos pusės, ypač ekonomikos nuosmukio sąlygomis, tikslinga didinti mokesčių sistemos diferenciaciją.

Turime siekti ir užtikrinti, kad kiekviena biudžeto institucija būtų maksimaliai efektyvi vadybos srityje. Tai siejasi ir su teze, jog Vyriausybė neturėtų koncentruotis vien tik taupant (nors tai nepaprastai svarbu), o imtųsi visų reikalingų žingsnių, siekdama padidinti biudžeto pajamas.

Be kita ko, yra būtinybė peržiūrėti valstybės/biudžeto bendradarbiavimo su komerciniais bankais santykius, nes sąskaitose, kuriose kaupiasi milijardai litų, priklausančių valstybei (ministerijoms, savivaldoms, valstybės įmonėms ir t. t.) pakeitus einamųjų sąskaitų palūkanų normas, biudžetas gautų daugiau nei 100 milijonų litų papildomų pajamų! (socialinio teisingumo elementas šiuo metu ypač svarbus – bankai gauna milijoninį pelną, o paprastas policininkas arba gydytojas vis mažesnę algą).

 

Nors ekonomikos nuosmukis palietė visas ūkio veiklas, Lietuvoje yra pakankamai daug ūkio subjektų, kurie sėkmingai išsaugojo savo pozicijas rinkoje. Todėl dabartinėje situacijoje aš matau 3 pagrindinius ekonominės politikos prioritetus:

  • konkurentiškų įmonių rėmimas;
  • darbo imlias technologijas naudojančių įmonių (ūkio sektorių) rėmimas;
  • technologinių inovacijų rėmimas.

1998-2008 metais Lietuva 27 ES šalių narių tarpe buvo labiausiai atsilikusi pagal aukštų technologijų panaudojimo gamyboje kriterijų. Mūsų BVP prieaugį daugiausiai sąlygojo vidutinio, o ypač žemo technologinio lygio ekonominė veikla (transportas, statyba, žaliavų perdirbimas ir pan.). Be aktyvesnio aukštų technologijų panaudojimo, ekonomikos globalizacijos sąlygomis, mes negalėsime užtikrinti ilgalaikėje perspektyvoje mūsų šalies ūkio stabilumo.

 

Energetika

Šiuo metu energetikos klausimai mūsų šalyje yra labai apleisti. Uždarius atominę elektrinę, ženkliai sumažės mūsų elektros energijos gamybos galimybės, kai jos poreikis nuolat auga. Energetikos srityje aš pasisakau už aktyvesnį atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą ir mažosios energetikos plėtrą. Aš griežtai pasisakau už šio sektoriaus demonopolizavimą ir už laisvą elektros gamintojų prisijungimą prie bendro tinklo, nes mažoji energetika gali būti plėtojama atskirų ūkio subjektų lygmeniu, o tai ne tik padidintų verslo (ar atskirų namų ūkių) energetinę nepriklausomybę, ir tuo pačiu sudarytų sąlygas mažinti gamybos kaštus, bet ir tarnautų bendram Lietuvos energetinės nepriklausomybės didinimui. Dideles perspektyvas šioje sferoje matau ir todėl, kad šioje sferoje yra numatytos didelės investicijos ir parama ES lygmeniu ir tai atitinka ekologinio ūkininkavimo principus.

Energetikos ir žemės ūkio sektoriuose reikėtų pritaikyti naujus technologinius bei ekonominius sprendimus, kurie žymiai sustiprintų šias pagrindines ūkio sritis. Vienas tokių sprendimų – biokuro gamyba ir naudojimas.

Optimalių sąlygų sudarymą biodujas (metaną) iš žemės ūkio žaliavų gaminančioms jėgainėms plėsti bei pagamintoms biodujoms - kaip galutiniams vartotojams tiekiamam elektros ar šilumos energijoje arba dujose esančiam atsinaujinančios energijos šaltiniui - panaudoti sąlygoja daug prielaidų. Tarp svarbiausių  galima paminėti:

  • energetinio saugumo stiprinimas, apsirūpinant energija iš atsinaujinančių energijos šaltinių, gaminamų iš vietos žaliavų. Tai sustiprintų valstybės energetinį saugumą.
  • ženklios dalies dujų bei elektros energijos gamyba gausiose vietos biodujų jėgainėse sudarys galimybę tiekti pagal kokybę gamtinėms dujoms prilygstančias biodujas daugeliui kaimų ir miestelių gyventojų bei pagerins tiekiamos elektros energijos kokybinius parametrus.
  • ženklaus energijos kiekio gamyba iš žaliavų, ne konkuruojančių su maisto produktų rinka. Tai: žemės ūkio atliekos, gyvulių srutos ir kietas mėšlas, maisto pramonės atliekos, kurių nereikia termiškai apdoroti ar utilizuoti.
  • išaugusios žemės ūkio pajamos panaudojus produktus, kurie iki šiol didžiąja dalimi neturėjo prekės požymių ir daugeliu atvejų sudarydavo problemų dėl jų racionalaus panaudojimo.
  • mažėjanti neigiama energetikos bei žemės ūkio įtaka aplinkai dėl supaprastėjusios šiems subjektams uždėtos pareigos saugoti aplinką mažinant šiltnaminių dujų emisiją.
  • ženklaus kiekio aukštos kokybės aplinkai draugiškų organinių trąšų gavimas.
  • energetinis organinių likučių ir atliekų, kurie esant nekontroliuojamiems puvimo procesams išskiria į aplinką vadinamąsias šiltnamines dujas, panaudojimas.

 

Dėl LEO-LT turiu pažymėti, kad pirminė idėja buvo neskaidri ir žalinga Lietuvos ūkiui, o ypač mūsų šalies gyventojų gerovei. Todėl palaikau šiuo metu vykdomus Vyriausybės žingsnius. Perspektyvoje norėčiau, kad Lietuva išliktų saugios branduolinės energetikos šalimi.

Dėl jungčių su Lenkija bei Švedija negali būti dvejų nuomonių, jos mums šiandien gyvybiškai būtinos ir tik belieka apgailestauti, kad per 10 metų, nuo kada pradėjome aptarinėti šiuos klausimus, faktiškai nieko nepadaryta, nors išleistas ne vienas milijonas litų skirtų pasiruošimui Ignalinos AE uždarymui.

 

Žemės ūkis

Lietuvos žemės ūkis yra svarbus ekonominiu, socialiniu, etnokultūriniu bei gamtosaugos požiūriu. Žemės ūkyje ir maisto pramonėje sukuriama žymi Lietuvos bendrosios pridėtinės vertės dalis, tai vienas iš svarbiausių produkciją eksportui gaminančių sektorių. Siekiant ir toliau vystyti žemės ūkį bei gerinti kaimo žmonių gerovę būtina:

  • skatinti kaimo bendruomenių veiklą, didinant žemdirbių savivaldos ir kaimo nevyriausybinių organizacijų vaidmenį;
  • integruoti aplinkosaugos klausimus, sudaryti palankios sąlygos stabiliai ūkinei, socialinei ir gamtosaugos žemės ūkio, maisto pramonės bei kaimo plėtrai;
  • daugiau dėmesio skirti Europos Sąjungos ir nacionalinės paramos įsisavinimo mechanizmui tobulinti;
  • skatinti ir visokeriopai remti kooperacijos plėtrą kaime, sudaryti palankias teisines ir ekonomines prielaidas jai plėtoti;
  • plėtoti ekologinį ūkininkavimą;
  • numatyti priemones žemės konsolidacijai, užtikrinančias racionalų žemės naudojimą kaimo gyvenamosiose vietovėse, kompleksiškai sprendžiant valstybės, visuomenės ir atskirų piliečių poreikius;
  • galutiniai užbaigti žemės grąžinimą teisėtiems savininkams;
  • sudaryti palankias teisines ir finansines prielaidas alternatyviems verslams skatinti ir remti jų kūrimą; skatinti kaimo turizmą;
  • plėtoti smulkiąją prekybą žemės ūkio ir maisto produktais, skatinti tiesioginius pardavimus iš ūkininkų ūkių;
  • skatinti energetinių kultūrų auginimo plėtrą;
  • sukurti ekonomiškai efektyvią žuvininkystės ūkio sistemą, didinti žuvininkystės konkurentiškumą;
  • remti smulkius šeimos ūkius, skatinant juos efektyviai panaudoti turimą žemę;
  • sureguliuoti  verslo santykius tarp žaliavų tekėjų (ūkininkų) ir perdirbėjų bei prekybininkų.

 

Žemės ūkis visada sudarydavo ir sudaro svarbią Lietuvos ekonomikos dalį. Kaimo teritorijose gyvena apie 30 % mūsų šalies gyventojų, todėl nuolat labai aktualios žemės ūkio ir kaimo plėtros problemos. Aš palaikau iniciatyvas, kurios yra nukreiptos į žemės ūkio bei gyvenimo kaime modernizavimą, ypač pasisakau už kooperacijos bei bendruomeninio gyvenimo plėtrą, nes tai ne tik padėtų didinti žemės ūkio produktyvumą, bet ir pagerintų darbo sąlygas bei tarnautų kaimo gyventojų gyvenimo lygio kėlimui.

 

Švietimas

Investicijos į švietimą – tai svarbiausias įnašas į piliečių ugdymą, jaunimo ir valstybės ateitį.

Šiuo metu, kuriant Lietuvoje informacinę visuomenę, stiprinant intelektinį šalies potencialą, rengiant šiuolaikinėje darbo rinkoje paklausius specialistus, išskirtinis vaidmuo tenka švietimui. Tam, kad Lietuva vystytųsi kaip žinių visuomenė ir galėtų veiksmingai konkuruoti globalizacijos veikiamoje pasaulio ekonomikoje, aukščiausio lygio švietimas ir mokymas yra ypač svarbūs. Švietimo politikos dėka turime remti piliečių asmeninį tobulėjimą ir didinti valstybės ekonominį potencialą. Žinių visuomenės ir žiniomis grįstos ekonomikos sukūrimas - aukščiausias valstybės ir tautos prioritetas, be kurio neįmanoma pažanga, visavertis Lietuvos integravimasis į Europos Sąjungos politines, ekonomines struktūras ir Europos kultūros erdvę.

Rūpestis švietimo, mokslo ir studijų kokybe - šalies ūkio ir jo konkurencingumo Europos ir pasaulio rinkose garantas. Esu įsitikinęs, kad švietimas yra svarbiausia darnaus vystymosi prielaida, jis keičia žmonių požiūrį ir ugdo kompetencijas kurti saugesnį, sveikesnį ir turtingesnį pasaulį, tai yra, gerinti gyvenimo kokybę. Svarbu yra tobulinti formaliojo bei neformaliojo švietimo, savišvietos, visuomenės informavimo kokybę siekiant, kad kiekvienas žmogus galėtų prisidėti prie darnaus vystymosi: asmeniškai, profesine veikla ir dalyvaudamas visuomeniniame gyvenime.

Mano kaip Lietuvos Respublikos Prezidento pagrindinės švietimo politikos kryptys būtų:

– skaidraus, saikingo, palankaus švietimo ir mokslo plėtrai valstybinio reglamentavimo, grindžiamo pagarba ir pasitikėjimu žmogumi, užtikrinimas;

– Lietuvos Respublikos piliečio, laisvo ir subrendusio rinktis bei suvokiančio atsakomybę už save, savo šeimą, bendruomenę ir valstybę, ugdymas;

– švietimo prieinamumo, sudarant realias galimybes kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti ir gauti jam priimtinas švietimo paslaugas savo kompetencijoms, vertybinėms nuostatoms formuoti ir įgūdžiams lavinti, užtikrinimas;

– moralaus, kūrybingo, savarankiškai, kritiškai mąstančio asmens ugdymas;

Svarbu orientuoti mokslo plėtrą į intelektualiam darbui imlią pramonę, reikalingą Lietuvai, neturinčiai gausių gamtos išteklių.

Tęsiant švietimo sistemos reformą, būtina koreguoti jos įgyvendinimo priemones,  kad būtų išvengta neparengtų ir Lietuvos žmonių finansinių ir socialinių sąlygų neatitinkančių pertvarkymų, komplikuojančių švietimo bei studijų prieinamumą, ypač kaimo vaikams. Sieksiu, kad būtų  išsaugotos  kaimo mokyklos, nenutolinant jų nuo vaikų gyvenamosios vietos, užtikrinant kokybiškas švietimo paslaugas saugioje šiuolaikinius reikalavimus atitinkančioje aplinkoje bei, kad būtų gerinamos  ugdymosi sąlygos. Skatinsiu siekius mokyklose diegti pagarbą ir meilę etnokultūros paveldui, įveikiant krizę tautinės tapatybės formavime.

 

Aukštasis mokslas

Mokslo ir studijų misija - padėti užtikrinti šalies visuomenės, kultūros ir ūkio klestėjimą, būti kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio visaverčio gyvenimo atrama ir paskata, tenkinti prigimtinį pažinimo troškimą.

Mes privalome laiduoti mokslo ir studijų kokybę, visų šalies piliečių lygias teises įgyti aukštąjį išsilavinimą ir sąlygas dirbti mokslinį darbą. Būtina užtikrinti, kad mokslinis ir kūrybinis tobulėjimas, mokslo ir studijų sistema atitiktų visuomenės ir ūkio poreikius, aš remsiu jos atvirumą ir integraciją į tarptautinę mokslinių tyrimų ir aukštojo mokslo erdvę.

Darni mokslo ir studijų sistema turi atitikti žinių visuomenės plėtotę, ekonomikos stiprėjimą ir darnų šalies vystymąsi, dinamišką ir konkurencingą šalies ūkio gyvenimą, socialinę ir ekonominę gerovę; ugdyti kūrybingą, išsilavinusią, orią, etiškai atsakingą, pilietišką, savarankišką ir verslią asmenybę, puoselėti civilizacinę Lietuvos tapatybę, kuri  palaikytų, plėtotų ir kurtų šalies ir pasaulio kultūros tradicijas. Todėl aukštojo mokslo sistemoje ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tinkamos studijų kokybės užtikrinimui. Informacinėje visuomenėje aukštojo mokslo kokybė ir dar kartą kokybė, turi būti diegiamos reformos prioritetas. Iš kitos pusės, būtina užtikrinti aukštojo mokslo prieinamumą visoms gyventojų grupėms, kad mažesnės pajamos ar gyvenamoji vieta (pvz., kaimo vietovėje) neapribotų jauno žmogaus galimybių studijuoti. Būtinai reikia apriboti bandymus formuoti elitinį aukštąjį mokslą.

Jaunimo politika

Lietuvos jaunimas – valstybės ateitis.  Visuomenė gali ir turi prisidėti prie valstybės jaunimo problemų sprendimo, daryti teigiamą įtaką jaunos asmenybės formavimosi bei perėjimo prie savarankiško gyvenimo visuomenėje procesui ir integracijai į visuomenės gyvenimą.

Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatyme apibrėžiama, kad jaunas žmogus – asmuo nuo 14 iki 29 metų. Tai amžiaus tarpsnis, kai formuojasi žmogaus asmenybė, kai jis savarankiškai pradeda dalyvauti visuomenės gyvenime ir jį įtakoti. Šiuo laikotarpiu žmonėms iškyla daug problemų, kurių jie dažnai nesugeba įveikti vien savo jėgomis. Tai vis didėjantis jaunimo nusikalstamumas, priklausomybės ligos, bedarbystė, būsto problemos ir kt. Jauno žmogaus ir jo aplinkinių nesugebėjimas spręsti kylančias problemas dažnai sukelia tiek atskiriems asmenims, tiek visai visuomenei sunkių pasekmių.

Todėl turime užtikrinti visų valdžių ir savivaldos institucijų susitelkimą, aktyviai dalyvaujant ir jaunimo organizacijoms, kad būtų suformuluota ir įgyvendinta ilgalaikė jaunimo strategija, nustatanti  pagrindinius tikslus pilietiškumo ugdymo ir karo prievolės atlikimo, švietimo ir mokslo, užimtumo ir apsirūpinimo būstu, laisvalaikio ir kultūros, socialinės ir sveikatos apsaugos, sporto, nusikalstamumo prevencijos srityse. Tik kryptingos bei kompleksinės priemonės, specialios programos ir projektai pagerins jaunimo padėtį bei sustabdys jaunimo migraciją.

Kiekvienas jaunas žmogus turi turėti lygias su kitais jaunais žmonėmis teises ir nebūti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeiminės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių.

Ypač reikėtų siekti sudaryti sąlygas jaunam žmogui turėti tinkamą socialinę aplinką.

Aš inicijuosiu ir remsiu mokyklų, mokinių, studentų ir jaunimo organizacijų projektus, skatinančius vaikų ir jaunimo toleranciją, tautinį ir pilietinį ugdymą, kad  kiekvienam jaunam žmogui būtų sudarytos sąlygos visapusiškai vystytis ir realizuoti save, taip pat pasirinkti jam priimtiniausią dalyvavimo visuomenėje formą.

Produktyvus užimtumas – tai alternatyva, kuri jaunam žmogui leis pasirinkti tolimesnį kelią, todėl skatinsiu kurti jaunimo užimtumo centrus bei atvirus jaunimo centrus, nes Lietuvoje nepakanka viešosios infrastruktūros, skirtos jaunimo laisvalaikiui, ypač socialinėje atskirtyje esančiam jaunimui.

 

Kultūra ir paveldas

Kultūra dažnai yra vertinama kaip pilietinės visuomenės ugdymo instrumentas.

Kultūros plėtra, sklaida ir tęstinumas, laisva visuomenės kultūros raiška ir dalyvavimas kultūrinėje veikloje, kultūros vertybių apsauga, formuos ir padės atskleisti visuomenės grupių, tautinių bendrijų dvasines vertybes, padės plėtoti ir ugdyti demokratinę, laisvą ir atvirą visuomenę.

Aš stengsiuos įtakoti šalies kultūros politikos procesus, skatindamas struktūrinius pokyčius bei tarptautinę integraciją kultūros srityje.

Ypatingą dėmesį skirsiu Lietuvos kultūros integravimuisi į pasaulį, įvairių etninių kultūrų apsaugojimui, kultūros infrastruktūrų stiprinimui, regioninės kultūros skatinimui, etninės kultūros nematerialaus ir materialaus paveldo apsaugai ir jo funkciniam panaudojimui.

Būtina sudaryti sąlygas, kad būtų galimybės remti nekomercinį profesionalųjį meną, jo plėtrą ir sklaidą, sudarant galimybes visuomenei pažinti geriausius Lietuvos ir užsienio kolektyvus bei atlikėjus, skatinančius kūrybiškumą ir meno įvairovę.

Norint suteikti kokybiškas kultūrines paslaugas bei plėtoti profesionalaus meno sklaidą miestų, miestelių ir kaimų kultūros įstaigose, būtina valstybės parama pastatams renovuoti bei materialinei bazei atnaujinti.

Turi būti užtikrintas etninės kultūros gyvosios tradicijos tęstinumas. Matau būtinybę globoti gyvąją tradiciją, imtis visų priemonių išsaugant tradicinės kultūros židinius. Todėl manau svarbu, kad valstybė remtų tokias programas, projektus, kuriais siekiama perteikti vaikams ir jaunimui tradicinių amatų, liaudiško muzikavimo, dainų ir šokių tradicijas, skatinti burtis į folklorinius kolektyvus.

Skatinsiu sukurti etninės kultūros plėtros sistemą, sieksiu, kad nacionalinės kultūros paveldas būtų prieinamas globalioje viešoje erdvėje, puoselėsiu regioninį savitumą ir jo išsaugojimą.

 

Laisvalaikis

Laisvalaikis, kuris tradiciškai apibrėžiamas kaip laikas laisvas nuo apmokamo darbo, nuo buitinių ir fiziologinių reikmių tenkinimo, yra mažiausiai instituciškai ir socialiai reglamentuota žmogaus gyvenimo sfera. Būtent todėl jis vertintinas kaip ypač svarbi erdvė, suteikianti žmogui galimybę save tobulinti bei realizuoti turėti individualų pasirinkimą. Tai atspindi žmogaus savijautą, lemia jo pasitenkinimo gyvenimu lygį, t. y. nusako jo gyvenimo kokybę. Laisvalaikio įprasminimas, jo vertės bei funkcijų supratimas yra visuomenėje pakankamai standartizuoti ir priklauso nuo jos politinės ideologijos, industrializacijos laipsnio, ekonomikos, religinės bei kultūrinės tradicijos konteksto.

Atsižvelgdamas į tai, sieksiu, kad atitinkami žmogiškieji ir finansiniai ištekliai būtų skiriami patrauklioms laisvalaikio užimtumo programoms sukurti ir svarbiausia – joms įgyvendinti. Turi būti skatinama sporto klubų ir laisvalaikio veiklos prieinamumo plėtra bei sudarytos sąlygos sportuoti visoms visuomenės grupėms.

Palaikau ir inicijuosiu įkūrimą laisvalaikio centrų, kurių tikslas būtų skatinti vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų iniciatyvumą, kūrybiškumą ir šeimyninį bendravimą.

Svarbiausia – atsižvelgiant į gyventojų poreikius, užtikrinti turiningą ir kultūringą laisvalaikio praleidimą visoms amžiaus grupėms.

 

Sveikatos apsauga

Nemažą dalį sveikatos apsaugos sektoriaus problemų reikia spręsti ryžtingai ir nedelsiant. Pasikeitusi ekonominė situacija reikalauja naujų – kitų negu lygi šiol – sprendimų Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės ligonių kasos veikloje bei visoje sveikatos apsaugos sistemoje. Opią farmacijos sektoriaus problemą reikia spręsti taip, kad įsigyjamų vaistų – ir valstybės kompensuojamųjų – kaina būtų valstybės kontroliuojama. Užkirsti kelią monopolinio pobūdžio susitarimams gali nuolatinis vaistų kainų monitoringas bei jų platinimo Lietuvos teritorijoje kontrolė. Turi būti griežtai kontroliuojami parduodamų vaistų antkainiai. Šiai problemai skirsiu reikiamą dėmesį, nes vaistų kainos neturi riboti mūsų piliečių galimybių gydytis ir pasveikti.

Nedelsiant reikia grąžinti pridėtinės vertės mokesčio lengvatą vaistams, ir svarstyti galimybę naikinti PVM Lietuvoje parduodamiems medikamentams. Svarstytina galimybė naikinti tam tikrą monopoliją, susijusią su vaistų įsigijimu (pvz., Baltarusijos teritorijoje). Paradoksalu, tačiau pastaruoju metu ženklią kontrabandos iš Baltarusijos dalį sudaro vaistai. Būtina sudaryti sąlygas importuoti aukštos kokybės pigesnius vaistus, tame tarpe ir iš Rytų valstybių.

Kad sveikatos priežiūros sistema taptų stabilesnė, rezultatyvesnė, spręstina finansinių srautų sistematizavimo ir valdymo problema. (Atskiroms sveikatos priežiūros įstaigoms per įvairias investicines programas skiriamos didelės papildomos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos ir joms suteikiamas konkurencinis pranašumas, tuo pačiu iškreipiamas kitų įstaigų, medikų darbo ir jo rezultatų vertinimas, iškraipoma pacientų ir sveikatos priežiūros paslaugų rinka). Todėl būtina sukurti vieningą šalies sveikatos priežiūros kokybės sistemą, sudarant vienodas sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo sąlygas viešojo ir privataus sektorių sveikatos priežiūros įstaigoms.

Dideles galimybes tobulinant sveikatos apsaugą turi savivaldybių veikla, todėl Prezidento kompetencijų ribose aš skatinsiu savivaldybes toliau aktyviai plėtoti ir stiprinti visuomenės sveikatos institucijas.

Būtina imtis įvairių priemonių, kad sumažėtų eilės gydymo įstaigose, sutrumpėtų gydymo paslaugų suteikimo laikas ir padidėtų šių paslaugų prieinamumas, nepriklausomai nuo šeimos narių pajamų bei gyvenamosios vietos.

 

Migracijos politika ir prioritetai

Migracija šiandien tapo bene universaliausias reiškinys, apimantis visą pasaulį. Žmonės migruoja ieškodami, darbo, geresnių gyvenimo sąlygų, laisvės ar saugumo.

Lietuvoje migracija taip pat tapo svarbia socialine ir politine problema. Per pastaruosius 10 metų iš šalies išvyko arti pusės milijono gyventojų. Nors Lietuvoje labai intensyviai diskutuojama apie emigraciją (kiek mažiau apie imigraciją) mes iki šiol neturime vieningos migracijos strategijos ir nuoseklios migracijos politikos, kuri atitiktų mūsų valstybės vystymosi strategiją bei tikslus.

Migracijos strategijoje turi būti įtvirtintos pamatinės humanistinės idėjos bei valstybės filosofija, tautinės tradicijos, civilizaciniai pasirinkimai bei strateginės valstybės vystymosi kryptys. Joje turi būti atsižvelgta į pagrindinius tarptautinius dokumentus, skirtus migracijai ir laisvam gyventojų judėjimui. Stengsiuos, kad migracijos strategijos ir migracijos politikos nuostatos būtų kuo plačiau konsultuojamos su visuomene ir sulauktu jos paramos.

Kaip rodo tyrimai, Lietuvos emigracijos potencialas išlieka didelis. Per 10 % gyventojų ketina išvykti gyventi arba dirbti į užsienį. Ypač jaudina jaunų žmonių – moksleivių ir studentų bei aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų pasiryžimas išvykti iš šalies. Raginsiu Vyriausybę parengti veiksmingą ir kompleksinį paketą priemonių, kurios apsaugotų Lietuvą nuo vertingiausio žmogiškojo potencialo praradimo dėl emigracijos.

Būtina pasiekti, kad būtų sudarytos kuo palankesnės, teisinės ir kitos sąlygos ekonominiams emigrantams - Lietuvos piliečiams bei lietuvių kilmės asmenims, sugrįžti į Lietuvą. Reikalausiu nuodugniai išanalizuoti „startinius paketus“, kuriuos siūlo kitos valstybės į jas atvykusiems imigrantams ir parengti patrauklius mūsų „startinius paketus“, kurie skatintų emigrantus sugrįžti.

Istorijos tėkmėje šimtai tūkstančių mūsų tautiečių ir kraštiečių atsirado užsienyje. Jie ir jų palikuonys, kūrė, savo ir savo naujųjų tėvynių gerovė, įsileido ten šaknys, tačiau nepamiršo Lietuvos, išsaugojo jai meilę ir pagarbą. Būtina išnaudoti šį kapitalą. Šie žmonės, dažnai užimantys tose visuomenėse aukštas pozicijas, gali tapti gerais mūsų šalies „ambasadoriais“, skatinti domėjimąsi Lietuva, formuoti teigiamą mūsų šalies įvaizdį pasaulyje, skatinti ekonominius ryšius.

Lietuva negali sau leisti atsisakyti kovos dėl vertingiausios darbo jėgos pasaulinėje darbo rinkoje. Aš rūpinsiuos, kad imigracijos politika, imigrantų integracija mūsų visuomenėje prisidėtų prie ekonominio ir intelektinio šalies potencialo didinimo. Tam turi būti panaudojami visi valstybei prieinami instrumentai, mažinantys ekonominį ir visuomeninį imigrantų atstūmimą ir uždarų etninių bendruomenių kūrimąsi.

Migracinė politika daugialypis reiškinys. Formuojant ją, būtina atsižvelgti į įvairius kontekstus – ekonominį, demografinį, visuomeninį, politinį, religinį ir kultūrinį. Tai galima pasiekti tik tinkamai institucionalizavus šios politikos formavimą ir įgyvendinimą. Aš reikalausiu griežtai ir aiškiai apibrėžti už migracijos politiką atsakingų institucijų kompetenciją ir atsakomybę, kad moderniomis, savalaikėmis ir adekvačiomis priemonėmis būtų reaguojama į migracijos iššūkius.

 

Aplinkos apsaugos politika ir prioritetai

Daug dėmesio numatau skirti aplinkos apsaugai, nes gamtos aplinka integruoja savyje visą mūsų ekonominį bei socialinį aktyvumą ir atspindi jo būseną. Mūsų aplinkos apsaugos politiką grindžiama krikščioniškomis vertybėmis ir etinėmis nuostatomis. Gamta, kaip Dievo kūrinys, yra vertybė pati savyje ir turi būti saugoma ne tik dėl mūsų materialinės naudos, bet ir kaip mūsų moralinis įsipareigojimas ateities kartoms ir Kūrėjui.

Aplinkos apsaugos politikos tikslas: remiantis pagarba gamtai ir žmogaus teisėms, bei atsižvelgiant į dabar gyvenančių ir busimų kartų poreikius, formuoti darnaus vystymosi principą atitinkančią kokybišką aplinką šalyje ir pasaulyje.

Aš pritariu Europos Sąjungos pagrindiniams ekologinės politikos principams, kurie atspindi tiek mūsų šalies, tiek visos bendrijos interesus. Tai:

- darnaus vystymosi principas;

- vienodo priėjimo prie gamtos išteklių principas;

- įžvalgumo principas;

- ekologinės politikos įvisuomeninimo principas;

- principas - „teršiantis moka“;

- ekologinio veiksmingumo bei ekonominio efektyvumo principas.

Esu įsitikinęs, kad aplinkosaugos efektyvumą gali užtikrinti tik sisteminis priėjimas. Todėl:

  • rengiant visų strateginių ūkio šakų plėtros dokumentus turi būti privalomas  įvertinimas jų galimo poveikio aplinkai aspektu. Į tokio įvertinimo išvadas turi būti atsižvelgta galutinėse šių dokumentų versijose. Mūsų šalyje ši nuostata yra žinoma, bet dažnai jos nesilaikoma.
  • visi teisiniai, ekonominiai bei edukaciniai mechanizmai turi skatinti plėtoti „švarias technologijas“, ekologiškų produktų gamybą ir paslaugų teikimą bei pratinti vartotojus pasirinkti tokius produktus bei paslaugas.

Piliečiai, vietinės bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos turi būti kiek įmanoma plačiau įtraukiamos į aplinkosauginę veiklą. Būtina aktyviau ugdyti visuomenės ekologinį sąmoningumą, skatinti ekologišką vartotojų elgesį, įgūdžius ir stiprinti atsakomybės už aplinkos būklę jausmą, skatinti vartotojus dalyvauti aplinkosaugai skirtuose teisinėse bei kontrolės procedūrose.

Dabartinių aplinkos apsaugos problemų efektyvus sprendimas neįmanomas be mokslinių tyrimų ir naujų technologijų. Būtina diegti eko-inovacijas gamyboje ir tobulinti aplinkos stebėjimo sistemą. Modernių eko-technologijų ir eko-inovacijų kūrimas, mokslinių tyrimų plėtojimas ir technologinių sprendimų diegimas turėtu tapti vienu iš prioritetinių tikslų bei Lietuvos konkurencingumo tarptautinėje aplinkos apsaugos rinkoje šaltinių.

Jau dabar turėtų veikti efektyvus atsakomybės už aplinkai padaryta žalą mechanizmas pagal principą „terši – mokėk“. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas prevencinės sistemos, kuri veiksmingai ribotų aplinkos žalojimą ir teršimą, sukūrimui.

Būtina tobulinti teritorinio planavimo sistemą. Dažnai sprendimai priimami neatsižvelgus į tai, kad statinių lokalizacija sukelia ne tik natūralių gamtos, bet ir kultūros paveldo objektų niokojimą, kenkia kaimynystėje gyvenančių žmonių sveikatai. Būtina sugriežtinti atsakomybę už nelegalias statybas (ypač saugomose teritorijose) bei besąlygiškai reikalauti atstatyti gamtai padarytą žalą.

Saugant gamtos išteklius privalome išsaugoti šalies biologinę įvairovę visais lygiais – genetikos, rūšių, bei ekosistemų. Būdama ES narė, Lietuva turi užtikrinti savo įsipareigojimų vykdymą, dalyvaudama kuriant Europos ekologinės sistemos NATURA 2000 bei įgyvendinant atitinkamas ES direktyvas. Tačiau tarp biologinės įvairovės palaikymo būtinybės ir šalies ūkio plėtros poreikių turi būti užtikrinta išmintinga pusiausvyra.

Yra tiesioginė priklausomybė tarp aplinkos kokybės ir žmonių sveikatos būklės. Šiuolaikinio ūkio, ypač pramonės ir energetikos potencialas gali kelti grėsmę žmonių sveikatai. Avarijos įvykusios Jonavoje, arba Černobylio katastrofos patirtis rodo, kad būtina ypatingai griežtai kontroliuoti visus objektus, kurie kelia potencialią grėsmę aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei. Todėl būtina peržiūrėti ir naujomis sąlygomis įvertinti visas procedūras ir priemones, kurios turi užtikrinti saugumą.

Viena didžiausių aplinkosauginių problemų yra atliekų tvarkymas. Jos mastas verčia imtis koordinuotų veiksmų, užtikrinančių savalaikį ir saugų atliekų šalinimą ir neutralizavimą.

Šiuolaikinė visuomenė negali egzistuoti be daugybės cheminių medžiagų, kurios sudaro daugelį produktų arba yra jų sudėtinė dalis. Cheminės medžiagos gali kelti pavojų žmogaus sveikatai dėl savo toksinių savybių. Europos Sąjunga išleido kompleksinį teisės akta (REACH), kuriame nustatė cheminių medžiagų kontrolės, gamybos ir apyvartos jomis taisykles. Įgyvendinant REACH nuostatas būtina sukurti efektyvią cheminių medžiagų patenkančių į šalies rinką kontrolę. Tai apsaugotų gyventojus nuo kenksmingų chemijos pramonės produktų ir užkirstų kelią jų patekimui į aplinką.

Vykdant aplinkosauginę politika būtinas tarptautinis bendradarbiavimas, ypač su kaimyninėmis šalimis. Tinkamai mūsų didžiųjų upių - Nemuno ir Neries, Kuršių marių bei Baltijos jūros apsaugai užtikrinti reikia bendrų regiono šalių pastangų. Aš skatinsiu ir inicijuosiu tokį bendradarbiavimą.

4. TEISINGUMO UŽTIKRINIMAS

Jokios tolerancijos korupcijai!

Kad išvengtume atvejo, kai korumpuoti politikai, valdininkai, taip pat nusikaltėliai, perrašo turtą tretiesiems asmenims, reikia įvesti visuotinį turto deklaravimą ir įpareigoti tarnybas, atsakingas už kovą su korupciją (FNTT, STT), griežčiau tikrinti situaciją ir perduoti įtartinus atvejus prokuratūrai.

Siekiant veiksmingiau kovoti su korupcija, reikia leisti pagrįstais atvejais taikyti vadinamąją policijos provokaciją. Taigi provokuoti situaciją, siekiant su persekiojimo institucijų kontrole pasiūlyti politikui ar valdininkui materialinę naudą, jei jų atžvilgiu yra pagrįstų įtarimų, kad jie yra korumpuoti. Tokia kovos su korupcija priemonė veiktų prevenciškai ir atbaidančiai.

Reikia teisiškai likviduoti politikų imunitetą kriminalinių ir korupcinių bylų srityje.

Įpareigoti tarnybas, užsiimančias kova su korupcija (FNTT, STT), sustiprinti darbą tose visuomeninio gyvenimo sferose, kurios ypač jautrios korupcijai (reprivatizacija, teismai, viešieji užsakymai ir panašiai).

Veiksminga kova su korupcija įmanoma tik tuomet, kai piliečiai pasitiki valstybės institucijomis, kovojančiomis su šia patologija. Todėl valstybės valdžia, taip pat ir prezidentas, privalo ypatingai rūpintis, kad vadovaujančias pareigas kovos su korupcija institucijose eitų asmenys su nepriekaištinga charakteristika, kompetentingi savo srities specialistai. Piliečių pasitikėjimą korupcijos nusikaltimų persekiojimo institucijos formuoja nedelsiant, besąlygiškai ir kruopščiai patikrindamos kiekvieną signalą iš gyventojų apie galimą korupciją.

 

Teisingumo taisymas

Siekiant pagerinti teisingumo produktyvumą ir rezultatyvumą, persekiojant vadinamuosius paprastus nusikaltimus, už kuriuos gresia bausmė ne didesnė kaip 2 metai laisvės atėmimo, aš kreipsiuos su įstatymine iniciatyva įsteigti vadinamuosius 24 valandų teismus. Persekiojimo institucijos nelabai veiksmingai tiria visuomenę labai varginančias vagystes, plėšimus, autoavarijas ir kitus viešosios tvarkos pažeidimus. 24 valandų teismai padidintų tą veiksmingumą, visuomenė suvoktų, kad bausmė neišvengiama, todėl sumažėtų tokio nusikalstamumo mąstai. Nusikaltusio bausmės per 24 valandas procedūrą galima būtų taikyti, sulaikius kaltininką vykdant nusikaltimą ar pažeidimą.

Narkotikų platinimas Lietuvoje plinta geometrine progresija. Narkotikai tapo pagrindiniu organizuotų nusikalstamų struktūrų pajamų šaltiniu. Teismų sprendimai narkotikų platintojų atžvilgiu yra palankūs. Pvz., narkotikų platintojas nuteisiamas ketveriems metams laisvės atėmimo, bet dėl tam tikrų įstatyme numatytų aplinkybių išeina po vienerių metų. Būtina keisti įstatyminę bazę ir numatyti, kad narkotikų platintojams nebūtų taikomas lygtinis paleidimas. Tokią pat praktiką būtina taikyti ir pedofilams, todėl kad jų padarytą žalą nukentėjusiems asmenims ir jų giminėms įvertinti neįmanoma.

Valstybei pastoviai daroma didžiulė žala PVM dėl grobstymo. Teismų praktika rodo, kad PVM grobstytojams dažniausiai skiriamos nedidelės piniginės baudos, nors iš valstybės vagiami milijonai. Tokia praktika yra ydinga ir skatina nesąžiningus verslininkus užsiminėti šia veikla.

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti viešųjų pirkimų organizavimui. Teisėsaugos institucijų veikla turėtų būti nukreipta į viešųjų pirkimų skaidrumo priežiūrą. Už tokius pažeidimus vadovai turi būti griežtai baudžiami.

Siekdamas padidinti bešališkumą ir objektyvumą, taip pat sumažinti bet kokį spaudimą teismams, aš pasiūlysiu įvesti į Lietuvos teisės sistemą prisiekusiųjų teismo instituciją. Ši institucija pasitvirtino daugelyje šalių, prisidėdama prie piliečių pasitikėjimo teisingumo institucijomis didinimo ir gyvenimo valstybėje demokratizavimo.

Tiesioginė nusikaltimų vykdymo atbaidanti priemonė yra valstybės sukurtas veiksmingas ir rezultatyvus teisinis mechanizmas, leidžiantis perimti valstybės iždo labui turtą, kilusį iš nusikaltimo. Aš ketinu kreiptis su įstatymine iniciatyva šiuo klausimu.

Panašiai, aš matau poreikį įvesti teisinius pokyčius, kurie padidintų valstybės valdininkų materialinę atsakomybę už jų nusižengimus, klaidas, ar tyčinį teisės pažeidimą, siekiant gauti materialinę naudą.

Esu įsitikinęs, kad ryškiai pagerinti teisės paslaugas ir standartus mūsų šalyje padės skyrimai į vadovaujančias pareigas teisingumo sistemoje. Manau, jog Prezidento pareiga skirti į tokias pareigas tik asmenis su nepriekaištinga reputacija, sąžiningus ir kompetentingus specialistus. Taip pat privaloma valstybės vadovo pareiga – ryžtingai ir nedelsiant reaguoti į bet kuriuos pažeidimus ar korupciją teisingumo sistemoje. Prezidentas privalo nedelsdamas imtis priemonių dėl asmenų, kompromituojančių teisėjo arba prokuroro vardą.

Piliečių suvokimas, kad jie gyvena teisinėje valstybėje, padidins ir viešąjį teisės paslaugų prieinamumą (pirmiausia mokesčių už tas paslaugas požiūriu) ir ryškiai sutrumpins teisinių procedūrų trukmę. Piliečių teisės į teisingą teismą pažeidimas dažnai būna mūsų šalies piliečių kreipimųsi į Europos žmogaus teisių teismą motyvas. Prezidentas privalo reikalauti iš asmenų, atsakingų už teisingumo funkcionavimą, nuolatinių tarpinių ataskaitų šiose bylose.

5. DVASINGUMO  PUOSELĖJIMAS

Nuo komunizmo laikų užsiliko perdėtas materialinės bazės vertinimas ir dvasinio antstato, dvasinių vertybių sumenkinimas. Nesunku pastebėti, kad tikėjimas, moraliniai įsitikinimai, vidinė žmogaus jėga, jo dvasinis pasaulis turi įtaką atskirų žmonių bei visuomenės gyvenimui. Amerikiečių mokslininkas Josh McDowell paskelbė stulbinančią statistiką, kad jaunimas, kuris savo tikėjimą remia Šventuoju Raštu yra 10,6 kartų mažiau linkęs vartoti narkotikus, 4 kartus mažiau linkęs vogti; 5,5 kartų rečiau nusižudyti, 3,7 kartų – pasigerti; 3,4 kartų - nuskriausti kitą žmogų.

Nuo XIV amžiaus pabaigos ypač katalikybė sudarė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės bendruomenių gyvenimo pagrindą. Šventasis Kazimieras, pakrikštyto Didžiosios Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos anūkas, nuo amžių buvo ir yra sektinas gilaus tikėjimo, aukštos kultūros ir atsidavimo artimajam pavyzdys. Garbingų kitatikių atstovų įnašas parodo, kad platesnė nei konfesinė dvasinė bendrystė (krikščionių, musulmonų, žydų) sudaro tvirtą kultūrinį, bendražmogiškąjį Lietuvos kultūros pagrindą.

Europoje vyraujanti postmodernistinė kultūra, neigdama objektyviąją tiesą, sukelia vis didesnę sumaištį dvasiniame ir visuomeniname gyvenime. Tokių vertybių, kaip: viso ciklo – nuo pradėjimo iki natūralios mirties – gyvybė, šeima – kaip vyro ir moters meilės ir atsakomybės vienas už kitą ir už palikuonis, vaisius paneigimas, gyvenimas tarsi Dievo nebūtų, ruošia dirvą visokiems keistiems, ekstremaliems, amoraliems veiksmams ir polinkiams.

Nesilaikymas dorovinių materialinio pasaulio organizavimo normų, pvz., politikoje, valstybės valdyme, medicinoje, statyboje ir t. t., visada anksčiau ar vėliau baigiasi katastrofa. Juolab savo dėsningumą turi dvasinis pasaulis (meilė, tikėjimas, ištikimybė, draugystė, sugebėjimas įsijausti į kito žmogaus vidinius išgyvenimus ir t. t.). Europos dvasinis ir kultūrinis apogėjus irgi tai parodė. Iki šių dienų mes su pasididžiavimu parodome svečiams nuostabius Vilniaus, Kauno, Klaipėdos viduramžių senamiesčius, puikias kitų vietovių bažnyčias, architektūrinius ansamblius. Tai yra dvasinio ir kultūrinio krikščionybės gyvenimo vaisius. Ar turėsime ką palikti kitoms kartoms, mes XXI amžiaus Lietuvos, Europos  gyventojai?

Tariamas meno kūrinis, surūdijęs vamzdis už 100 tūkst. litų ant Neries kranto netoli didingos Vilniaus arkikatedros bazilikos ar grakščios šv. Rapolo bažnyčios yra signum temporis (laiko ženklas), kalbantis daug iškalbingiau, negu bet kurie žodžiai, apie galimybę sugriauti dvasinį ir kultūrinį paveldą, kurį mes gavome iš praeities.

Neteisingas pakantumo kaip dvasinio teroro suvokimas nori pateisinti įvairių tikrų blogybių primetimą visiems. Turime pareigą sugrąžinti tolerancijos kaip blogio egzistavimo fakto priėmimą, bet ne pritarimo jam ir jo ekspansijai, sąvoką.

Lietuva ilgą laiką siekė nepriklausomybės, kaip visų trokštamo gėrio. Jau beveik 20 metų turime laisvės dovaną. Bet darosi baisu skaitant statistiką, kad per nepriklausomybės laikus daugiau nužudyta negimusių Lietuvos vaikų negu žuvo Lietuvos gyventojų II pasaulinio karo metais. Už tokį nužudymą „užsakovas“ sumoka vykdytojui – „gydytojui“ mažiau negu kainuoja pora batų. Abortai yra didžiausias blogis Lietuvoje, kadangi, kaip sakė popiežius Jonas Paulius II: Tauta, kuri žudo savo vaikus, neturi ateities. Tai yra masiška savižudybė. Turime sustabdyti karą prieš silpniausius.

Homo-ideologija irgi yra labai tinkamas klaidingai suprastos tolerancijos  pavyzdys. Turime gerbti kiekvieną žmogų, taip pat ir tą, kuris išgyvena lytinį potraukį tos pačios lyties atstovui. Toleruojame, priimame jo dabartinę psichofizinę tikrovę. Bet negalime leisti, kad tie žmonės įvairiais būdais, net darželinukams aiškintų, kad tai yra norma ir imtųsi veiksmų nukreiptų į žmonių, tokiu būdu išgyvenančių savo lytiškumą, skaičiaus didinimą. Tie, kurie kalba apie toleranciją, turėtų suprasti, kad tikintis ir kiekvienas žmogus turi konstitucinę teisę apsaugoti savo vaikus nuo blogio.

Moralinis potencialas – tai įsitikinimas, kad kiekvienas yra atsakingas už savo ir kitų žmonių gyvenimą, už to gyvenimo kokybę. Yra atsakingas prieš Dievą ir prieš savo sąžinę. Tą potencialą sudaro irgi įsitikinimas, kad visuomeninis gyvenimas yra gėris, kurį verta išsaugoti sau, artimiesiems ir ateinančioms kartoms. Moralinis potencialas, tai istorinis optimizmas, kuris duos jėgų ir padės įveikti sunkumus ir užsibrėžti tolimus, kilnius tikslus.

Stipri Lietuva, harmoninga visuomenės raida – tai atsakas į laisvės dovaną, kuria mes džiaugiamės šiuo metu. Tą laisvę mes privalome užpildyti moraliniu turiniu, kad Lietuva neprarastų savo istorinio, dvasinio, kultūrinio tęstinumo, kad žmonės neprarastų sveiko suvokimo kas yra gėris, grožis, padorumas ir kitos nuo amžių pripažįstamos vertybės. Tai bus garantija kad mes netapsime Europos provincialiu pakraščiu ir busime pilnavertis tautų bendrijos subjektas, bet ne manipuliacijų objektas, kaip vis dažniau pasitaiko dabar.

 

Pabaiga

Mieli Lietuvos piliečiai, pabaigoje aš noriu kreiptis į Jus – vyresniuosius ir jaunus, moteris ir vyrus, dirbančius ir praradusius darbą, tikinčius, kad greitais viskas mūsų šalyje susitvarkys ir tuos, kurie jau prarado viltį ir neslepia savo nepasitenkinimo – būkite aktyvus ir sąmoningi. Nežiūrint į visus sunkumus ir nusivylimus, nepraraskite vilties bei pagarbos sau ir mūsų Tėvynei. Tikrai suprantu daugelį iš Jūsų, kuomet kasdieniniame gyvenime Jūs susiduriate ir matote viešoje erdvėje tiek melo, neprofesionalumo, neteisingumo, nusižengimų ir nebaudžiamumo, sunku yra išsaugoti tikėjimą, optimizmą ir norą sąžiningai dirbti. Tačiau kaip besikeistų mūsų gyvenimo išorinės sąlygos, 51% mūsų asmeninio pasitenkinimo priklauso nuo mūsų pačių pastangų: ką darome, kiek darome, kaip darome, su kuo darome ir kam darome? Todėl, kiek tam turiu teisės, prašau visų nepraraskite vilties, nepraraskite noro veikti ir padėti sau ir kitiems. Tikrai norėtųsi, kad džiaugsmo ir stabilumo mūsų gyvenime būtų daugiau, bet tai priklauso nuo mūsų bendrų pastangų, nuo mūsų bendro darbo. Todėl kviečiu – ateikite į rinkimus, įsiskaitykite į kandidatų į Prezidentus rinkimines programas, pasirinkite tą kandidatą, kuris, Jūsų nuomone, labiausiai atstovaus Jūsų interesus ir sieks Lietuvos klestėjimo. Aš pateikiau Jums savo prioritetus ir įsipareigojimus. Esu už socialinį solidarumą, krikščioniškas vertybes, šeimą ir teisingumą. Esu prieš tarnautojų piktnaudžiavimą bei piliečių išnaudojimą. Turiu pakankamai ryžto ir kompetencijos kovoti už savo įsitikinimus. Dabar viskas priklauso nuo Jūsų sprendimo.

 

Sėkmės Jums visiems!

Gerbkime vieni kitus!!!

© 2011 Valdemar Tomaševski
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
By Seven Arts